Mokslininkai nustatė, kad tyla mums gerokai svarbesnė, nei manėme

Visus mus supa begalė garsų. Mes tiek prie jų adaptavomės, kad ėmėme laikyti akustinius teršalus natūraliais, nekreipdami dėmesio į minios, gatvių, autostradų, muzikos ar fone veikiančio televizoriaus keliamą triukšmą.

Yra kelios priežastys dažniau pasilepinti tyla.

Tyla padeda regeneruotis smegenų ląstelėms. Kaip rodo 2013 metais atliktas tyrimas, kurio metu buvo mėginama nustatyti įvairaus lygio triukšmo poveikį pelėms, dvi valandos tylos per dieną padeda formuotis naujoms ląstelėms toje smegenų dalyje, kuri atsakinga už mokymąsi, atminti ir emocijas.

Tyla daro mus kūrybiškesniais. Netgi kai ilsimės, smegenys vis tiek aktyviai dirba. Poilsio metu jie apdoroja ir įsisavina gautą informaciją. Jei procesas vyksta sėkmingai, t.y. jo netrukdo triukšmas ir kiti trikdžiai, įsijungia režimas, susijęs su emocijų ir prisiminimų integracija, fantazijos, vaizduotės pabudimu ir sugebėjimų atsiskleidimu. Tyloje mes tampame kūrybiškesni ir atviresni pasauliui.

Tyla nuima stresą ir įtampą. Nustatyta, kad nuolatinis triukšmas negatyviai veikia smegenis, o tai padidina organizme streso hormonų lygį. O tyla duoda visiškai priešingą efektą. Kai nėra akustinių dirgiklių, mažėja įtampa smegenyse ir organizme. Remdamiesi kraujo spaudimo ir kraujo cirkuliacijos smegenyse pokyčių rodikliais, mokslininkai padarė išvadą, kad dvi minutės tylos labiau atpalaiduoja negu relaksacinės muzikos klausymasis.

Tyla atstato protinius resursus. Triukšmas trukdo kokybiškai atlikti užduotis dirbant ar mokantis, gali tapti motyvacijos, dėmesio sutrikimų ir klaidų priežastimi. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, gyvenantys ar besimokantys šalia automagistralių, geležinkelių gauna žemesnius įvertinimus už skaitymą ir kalbų mokymąsi negu gyvenantys ramesniuose rajonuose. Yra ir malonus faktas: smegenys gali atkurti tai, ką pažeidė triukšmas. Svarbiausia sąlyga – tyla.

Šaltinis