Kodėl protingi žmonės kalbasi patys su savimi

Vidinis monologas ne tik normalus reiškinys, bet ir labai naudingas. „Rašymas – irgi savotiškas pokalbis su pačiu savimi, mylimiausiu. Tik jis ne taip krinta į akis, jūsų nelaiko nenormaliu“. – teigia rašytoja ir Goodreads literatūros konsultantė Merė Keit.

Dauguma mūsų laiko dienoraščio rašymą normalia ir naudinga veikla. Tai kodėl laikome verbalinį tokio dienoraščio variantą šiek tiek keistu, o gal netgi beprotišku užsiėmimu?

Pasirodo, įprotis kalbėtis su savimi yra ne tik normalus, bet ir labai naudingas. Štai kelios priežastys.

Mes geriau susikoncentruojame, kai iš anksto aptariame tai, ką darome. Kalbėdamiesi su savimi darbo metu, susifokusuojame išimtinai į tai, kuo užsiimame. Kai kalbame su savimi, išblaškyti dėmesio pašaliniams dalykams praktiškai neįmanoma. Tai padeda griežtai eiti savo keliu ir logiškai apskaičiuoti visus sekančius veiksmus. Be to, lengviau prognozuoti įvairias problemas, kurių gali iškilti. Tas pats pasakytina apie galimas rizikas ir perspektyvas. Ne tokia jau bloga strategija, kaip matote. Murmate sau po nosimi ir kur kas lengviau susidorojate su uždaviniais. Jie atrodo įdomesni, ne tokie varginantys ir sudėtingi.

Vidinio dialogo verbalizacija padeda tą dialogą kontroliuoti. Mūsų vidinis dialogas kartais būna toks tylus, kad paprasčiausiai nekreipiame į jį dėmesio. Smunka savivertė, pradedame galvoti, kad esame kažkokie ne tokie. Netgi nepastebime, kaip pradedame laikyti save kvailais, tingiais, siaubingai negerais žmonėmis. Nereikėtų ignoruoti šio vidinio dialogo, įsiklausykite į savo mintis, ištartas garsiai ir neskubėkite daryti negatyvių išvadų. „Esu per kvailas, kad tai suprasčiau“ – tikriausiai ne kartą esate taip pagalvojęs. Minčių verbalizacija padeda geriau suvokti mintis ir jas ištaisyti. „Ne, aš ne toks!“ – atsakysite jūs. – „Man viso labo reikia daugiau padirbėti, ir viskas gausis“. Pokalbiai su savimi – būdas pakeisti elgesio modelius.

Pokalbiai su savimi pagerina atmintį. Žmogus, kuris kažko ieško ir tuo pat metu kalbasi su savimi, suras greičiau, nei tas, kuris daro tą patį tylėdamas. Buvo atliktas eksperimentas – kai įgarsiname problemą, pasitelkiame papildomus smegenų resursus, vadinasi, dar stipriau susikoncentruojame ties ja. Be to, lengviau įsimename naują informaciją, jeigu apie ją ne vien galvojame, bet ir kalbame. Kai kalbamės su savimi, įjungiame dar kelias papildomas smegenų sritis informacijai apdoroti.

Pokalbiai su savimi skatina saviugdą. Dialogo su savimi metu gauname šansą iš išorės paveikti pasąmonę. Kalbėdami, mes formuluojame tikslą ir gauname daugiau motyvacijos. Panaudokite šį ypatumą savo naudai. Pagalvokite, kuo norėtumėte tapti, kaip norėtųsi patobulinti savo asmenybę, o tada verbalizuokite tikslus, kad jie taptų realiais. Kiekvieną rytą pažvelkite į save veidrodyje ir išvardinkite šios dienos tikslus. Tokiuose veiksmuose slypi didelė jėga – pažvelgti sau į akis ir pasakyti: „Šiandien būsiu drąsus. Šiandien pagaliau užkalbinsiu viršininką dėl algos padidinimo arba pakviesiu kaimynę kavos“. Pokalbis su savimi leidžia susikoncentruoti ties sumanytu dalyku, o ne vien tik svajoti ir fantazuoti.

Kai kalbatės su savimi, jūs prisiimate atsakomybę už savo vidinį dialogą. Jis tampa jūsų balsu, jūsų veiksmais, jūsų sprendimais, jūsų interaktyviu pasauliu. Visa tai lemia jūsų realybę – kaip priimate gyvybiškai svarbius sprendimus, kaip sprendžiate problemas.

Tai kam apsimetinėti „normaliu“, jeigu kalbėtis su savimi taip naudinga?

Šaltinis