Kelios situacijos, kai tylėjimas – auksas

Rašydamas šį straipsnį, prisiminiau situacijas, kai tekdavo visiškai ne kaip psichologei gelbėtis nuo pašnekovų, kurie vis kalbėjo, kalbėjo ir niekaip negalėjo sustoti. Kalbėjo apie tai, kaip man netinka šita šukuosena, kokia bjaurybė kaimynė gyvena apačioje, apie tai, kad neįmanoma šiais laikais susirasti normalios namų darbininkės, apie šią savaitę peržiūrėtas TV laidas. Arba bandė įbrukti knygas, kurios man visiškai neįdomios….

Ar jaučiu kaltę, kad pasišalindavau iš tokio nepakeliamo kontakto be žodžių? O gal reikėjo paaiškinti žmogui, kodėl daugiau nenoriu su juo bendrauti? Bet ar reikia aiškinti žmogui, kuriam ir taip visiškai nusispjauti, kaip aš su juo jaučiuosi ir kodėl man su juo neįdomu?

Neprašyti patarimai, niekam neįdomi tiesa, neprašytas rūpinimasis – mes baisiai mėgstame daryti aplinkiniams „gera“ ir dosniai daliname tai, ko iš mūsų niekas neprašė. Mums kažkodėl atrodo, kad svetimame gyvenime orientuojamės žymiai geriau nei patys tų gyvenimų šeimininkai. O dar mums atrodo, kad mūsų kitiems žmonėms brukama TIESA (t.y. griežta, neužmaskuota kritika) padeda žmogui pasiekti kažkokių naujų aukštumų.

Ir nuoširdžiai tikime, kad visiems aplinkui labai įdomi mūsų asmeniška patirtis, mūsų asmeninė nuomonė ir netgi mūsų šviežias, ką tik iššokęs spuogas ant užpakalio. Tiksliau, informacija apie tai, kaip jis niežti ir kaip pasikeitė per šią dieną.

O kaip iš tikrųjų?

O iš tikrųjų kiekvienas turi savo patirtį, savo tiesą ir netgi savo nuosavą užpakalį su savais niežtinčiais spuogais. Dėl to, jeigu nenori tapti žmogumi, nuo kurio visi slapstosi ir sprunka, pateiksiu kelias situacijas, kuriose vertėtų patylėti ir laikytis santūriau.

Nežinote, apie ką eina kalba. Tarkime, atsidūrėte kompanijoje, kuri gyvai aptarinėja temą, kurioje nelabai orientuojatės. Nereikia kišti i pokalbį savo trigrašio, geriau pasiklausykite, apie ką kalbama. Tai suteiks žinių iš visiškai naujos jums srities.

Atsidūrėte nepažįstamoje kompanijoje. Kad taptumėte joje savu, reikia prisitaikyti prie atitinkamo bendravimo ir elgesio stiliaus, būdingo tiems žmonėms. Jeigu elgsitės, kaip esate pratęs, tapsite balta varna ir kvailai atrodysite. Tokioje situacijoje geriau kurį laiką patylėti, kad pagautumėte pokalbio giją ir toną, o jau po to įsijungti su savais be galo išmintingais komentarais.

Nenorite įžeisti žmogaus. Gyvenime pasitaiko įvairių situacijų, kartais mūsų žodžiai ir veiksmai išties gali kažką įskaudinti. Jeigu jaučiate, kad žodžiai gali įžeisti brangų ir svarbų žmogų, geriau patylėti. Žodis ne žvirblis, kaip sakoma.

Jus užvaldė emocijos. Užvaldyti jausmų galite prikalbėti tokių dalykų, dėl kurių paskui gailėsitės, o ištaisyti situacijos jau neišeis. Dėl to, jei labai knieti kažką pasakyti, kai apima pyktis ar nuoskauda, visgi geriau nutylėti. Grįžkite prie tos temos kitą dieną, kai emocijos atslūgs ir galėsite viską vertinti ramiai ir blaiviai.

Kai nenorite, kad kas nors užpyktų. Jeigu matote, kad žmogus įsikarščiavęs, nervinasi ir psichuoja, bet kuris jūsų pasakytas žodis gali susilaukti aršaus atkirčio, o jūs pats tapsite atpirkimo ožiu. Dėl to niekada nesileiskite į kalbas tokioje situacijoje. Geriau patylėkite ir grįžkite prie pokalbio, kai pašnekovas nusiramins.

Kaip matote, gyvenime daug situacijų, kai patylėti naudingiau. Mes neraginame jūsų baikščiai tylėti suglaudus ausis ar plaukti pasroviui. Išsakyti savo požiūrį, jeigu jį turite, galima ir netgi reikia, tiesiog pasirinkite tam tinkamą vietą, laiką ir situaciją. Priešingu atveju gali tekti smarkiai pasigailėti.

Gaunasi, kad mūsų išmintingi protėviai buvo visiškai teisūs, patardami patylėti, kai to reikia. Liaudiška išmintis apie auksinį tylėjimą niekada nepakenks.

Šaltinis