Išduoti gali tik savi žmonės

Neseniai susimąsčiau apie draugų išdavystes. Ką laikyti išdavyste? Ir ką daryti – atleisti ar neatleisti? Likti draugais ar nutraukti santykius?

Artimi santykiai, draugystė – tai atvirumas, pasitikėjimas, o iš čia – didelė rizika nukentėti. Kas gi daugiau, jei ne artimas žmogus geriausiai žino mūsų silpniausias vietas? Su kuo daugiau, jei ne su artimaisiais mes leidžiame sau atsipalaiduoti ir pašalinti visas apsaugas? Ką daugiau, jeigu ne artimą savo, prisileidžiame arčiausiai savęs?

Pasitikėdami ir prisileisdami, mes viliamės, kad jie atsižvelgs į tai, jog esame neapsaugoti. Tačiau taip, deja, nutinka ne visada. Anksčiau ar vėliau draugai užkabina mūsų jautriausias vietas. Sąmoningai ar netyčia, tačiau taip atsitinka.

Kažką įskaudins pašaipa, kažką – tylėjimas, kažką sužeis neišpildytas pažadas. Į šį sąrašą galima įrašyti ir abejingumą, ir paskalas, flirtą, neištikimybę, susitarimo nesilaikymą, melą ir daugybę kitų dalykų.

Išdavytė sunaikina pasitikėjimą. Tai poelgis, leidžiantis suprasti, jog šiuose santykiuose nebėra patikimumo ir saugumo. Tai veiksmai, kurie pažeidžia rašytus ir nerašytus susitarimus.

Ar atleisti žmogui, sunaikinusiam mūsų saugų pasaulį? Ar tęsti su juo santykius?

Tai priklauso nuo daugelio faktorių.

Jeigu tai pavienis atvejis, galbūt reikėtų atvirai pasikalbėti? Pažvelgti į vienas kitą kitomis akimis, kitu kampu, išgirsti vienas kitą. Ir paaiškinti kitam, kokių skausmingų taškų jumyse jam geriau neliesti ateityje.

O jeigu atvejis ne pavienis, tada iškyla du klausimai.

Pirmas. Kas verčia jus tylėti ir nieko nesakyti apie savo diskomfortą santykiuose? Antras. Jeigu netylite – kas jus verčia toliau bendrauti su žmogumi, kuris jūsų negirdi ir nepaiso?

Šaltinis