Ar verta visada sakyti tiesą?

Ar dažnai tenka rinktis – sakyti tiesą ar nutylėti? Koks sprendimas bus teisingiausias? Pasakysi teisybę – žmogus įsižeis, nesupras, gali tapti priešu ir apskritai kuriems galams kištis į svetimą gyvenimą? O ką daryti, kai jau visai netveri savo kailyje iš pasipiktinimo? Nepasakysi – žmogus taip ir nesužinos, kad kalba (elgiasi) neteisingai, nesusimąstys, nepasikeis, o kam tada reikalingi draugai, jeigu negalima pasakyti tiesos į akis?

Ar kada susimąstėte, kodėl taip dažnai mūsų žodžiai tarsi atsimuša į sieną, kodėl žmonės nepaiso mūsų patarimų? Iš vienos pusės, jie patys kalti, kadangi dėl savo išdidumo ir Ego linkę girdėti tik tai, kas malonu, kad jų neskaudina ir neprieštarauja jų įsitikinimams, troškimui gyventi iliuzijų pasaulyje. Tačiau yra ir kita medalio pusė – mūsų tiesmukumas.

Tiesą kartais lygina su karčia piliule, o aš ją palyginčiau su mėšlo gabalu, kurį galima padėti tiesiai žmogui po nosimi ir paprašyti suvalgyti. O galima tą gabalą taip paruošti, įpakuoti, kad žmogus net nepajaus, ką suvalgė, gal net padėkos už skanią vakarienę.

Teisybė išties karti. Saldus tiktai melas. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip žmogus tą teisybę suvalgys. Vieną ir tą pačią frazę galima ištarti skirtingais būdais, skirtingomis intonacijomis, grubiai arba švelniai, aptakiai arba tiesiai šviesiai.

Idealus variantas, kai pradedate iš tolo ir pasakojate tartum apie kitą žmogų, kuris daro tą pačią klaidą. Arba papasakojate, kad kažkada skaitėte vienoje knygoje… Šitaip žmogus jus greičiau išgirs ir susimąstys, nei tuo atveju, jeigu viską išrėšite jam į akis.

O jeigu vis dėlto tenka kalbėti tiesiai, pasistenkite, kad žmogus nepasijaustų kaltas. Patikėkite, visi mes puikiai žinome, kad pasielgėme neteisingai, tik ne kiekvienas tai pripažins – tieks aplinkiniams, tiek pats sau. Štai dėl ko pastoviai ieškome kaltų aplinkui, mums visi dėl visko kalti – darbas, orai, kaimynas, žmona, vaikai, krizė, tačiau tik ne mes patys.

Kiekvieną kartą, kai tenka rinktis – sakyti ar nesakyti, turėkite galvoje štai ką:

  • Kartais teisybė būna naudinga, kartais – ne. Teisybė gali palaužti žmogų, taip kad kartais išties geriau patylėti;
  • Paklauskite pats savęs: „Kam kokia nauda bus iš šitos teisybės?“
  • Įsivaizduokite save to žmogaus vietoje – kaip šiuo atveju vertintumėte tokią informaciją, ar apskritai ją suprastumėte?
  • Nerėžkite tiesos įsikarščiavęs, konflikto metu. Palaukite, atvėskite, parinkite reikalingus žodžius;
  • Svarbu būti ne tik atviru ir sąžiningu, bet ir mandagiu, taktišku ir žmonišku.

Šaltinis